1945

Share | 
 

 Нінель Ксенія Тетяна Тимурівна Козленко

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pranešimas
avatar
pranešimai : 166
reputacija : 7
kreditas : starboy
vardas : Ieva
taškai : 187
Miguel Izak Schuyler
Now either we let go of the past
or we'll be a part of it.


RašytiTemos pavadinimas: Нінель Ксенія Тетяна Тимурівна Козленко   Kv. 19 01 - 5:00:46

Нінель Ксенія Тетяна Тимурівна Козленко

27 nekvalifikuota seselė Caitriona Balfe
• GIMINYSTĖS RYŠIAI, ANTROJI PUSĖ: artimiausia šeima - tėvai ir šešeriais metais vyresnis brolis - išžudyti dar Rusijoje. Antrosios pusės šiuo metu neturi.
• POMĖGIAI: didžiausia jos silpnybė - literatūra, knygas graužia neįtikėtinais tempais, pati taip pat bando rašyti. Dievina spausdinimo mašinėles, tačiau jų savo reikmėms įpirkti negali. Taip pat mėgsta vairuoti ir krapštytis po variklius, dainuoti, neatsisako cigaretės.
• IŠSKIRTINIAI BRUOŽAI, YPATYBĖS: vis dar juntamas ukrainietiškas akcentas, kuris per keletą metų jau neberėžia ausies, taip pat keikiasi vien tik gimtąja kalba. Rašo tik stenogramas, nebent rašo laišką ar kokį kitą raštelį, turintį konkretų adresatą, kuris jų skaityti nemoka. Su savimi visada nešiojasi žiebtuvėlį, dažnai jį varto rankose, pirštu tai atidaro, tai uždaro skambų metalinį dangtelį, arba uždega jį kelioms akimirkoms be jokios priežasties, vien todėl, kad turėtų ką veikti. Dažniausiai tai daro susinervinusi.
• CHARAKTERIS: nuo mažumės palyginti ramaus, taikaus ir tylaus charakterio merginą gyvenimas laikui bėgant įstatė ragus, nagus ir tikrą ukrainietišką charakterį, kuris jai padarytų skriaudų nekuomet nepamirš. Gali greitai užsiplieksti, yra pakankamai kerštingos prigimties ir panorėjusi gali būti labai užsispyrusi. Dėl pastarosios savybės bei pavardės reikšmės ją neretas vadina tiesiog Ožka. Vis dėlto, tenka prisitaikyti prie esamos situacijos ir neišsišokti žmonių kurie ją galėtų pasodinti ar deportuoti akivaizdoje, tad labai dažnai tenka prikąsti dažnai kandžių replikų pilną liežuvį. Kita vertus, su ja susipažinus geriau, pamatysi, jog vis dėlto amerikiečiams, ar verčiau - tieisog sužeistiesiems padeda savu noru, tad slaugydama yra turbūt pati maloniausia kompanija ligoniui, kokią tik galima įsivaizduoti, nes toks jau jos būdas - yra draugiška, geranoriška būtybė. Gal ir naiviai, bet vis dėlto tikisi iš žmonių paties geriausio, tačiau pažinodama save ir ją anksčiau supusius žmones, save stabdo ir sunkiai prisileidžia kitus prie tikrosios savęs ir tokiu būdu yra gana savanaudiška - menkai pažįstami žmonės jai reikalingi tik dėl platesnių ateities galimybių ar kokio anglų kalbos pamokymo, mat puikiai supranta, jog neturėdama pakankamai pažinčių ir pasibaigus karo aidams, gali nesunkiai atsidurti gatvėje. Dėl aplinkybių ir mandagi, atsargi. Bet bent ji moka deramai išklausyti ir net gi paguosti ar ką patarti, jei tik pasireikšti netrukdo kalbinis barjeras, yra komunikabili, kas neliečia politikos - drąsiai reiškia savo gal ir labai abejotiną nuomonę, ją mokės apginti, ar bent jau sudarys įspūdį, jog žino, apie ką kalba. Jei laimėsi jos pasitikėjimą, ją išduoti bus sudėtinga, nes yra atitidi kaip seselė, rūpestinga kaip mama, erzinanti kaip sesuo, vedanti iš doros kelio kaip geriausia draugė ir visuomet veriančiu žvilgsniu primins, kiek daug yra paaukojusi, kad atsidurtų čia ir dabar, bei tai, jog turi jėgų prireikus padaryti ir dar daugiau, ir jokios buvusios draugystės to nepakeis.
• ISTORIJA: Kozlenko šeima jau ano šimtmečio pabaigoje turėjo nemažai palikuonių, aktyviai dalyvaujančių politinėje veikloje, kas nebuvo labai priimtina Krymo pusiasalyje gyvenusiems rusams. Tiesa, didelė emigracija iš gimtosios Ukrainos neaplenkė ir jų giminės, tačiau šiai istorijai svarbiausia atšaka persikėlė ne į Vidurio Aziją ar Sibirą, o į patį Sankt Peterburgą, kur jie tęs savov spalvingą politinį ir visuomeninį gyvenimą. Tačiau jai palaikant menševikus, istorija pakrypo nedėkinga linkme. Kozlenko buvo iškeltas ultimatumas: trauktis iš politikos savu noru arba tapti liaudies priešais, tad sprendimas buvo paprastas, ilgainiui giminei išnykstant iš daugelio anksčiau lankytų visuomenės ratų bei grįžtant į Jaltą, kur 1918 m., vos pasibaigus karus, į dar galą su galu suduriančią šeimą, kuri jau augino šešiametį sūnų, atkeliavo mergaitė, ramybės dėlei ir didžiojo sovietų vado garbei pavadinta Ninel, ir nors šis vardas nebuvo minėtas dokumentuose, namų ribose ji visuomet vadinta Ksenija Tatiana ir šių vardų trumpiniais, nors jie nebuvo įrašyti į nė vieną dokumentą. Augant visa ta istorija buvo pamiršta ir vardan vaikų mokslų buvo leista persikelti atgal į Piterį. Nenorėdama būti vien tik našta, augant šiek tiek aukščiau skurdo ribos, nuo pat mažumės prie šeimos finansų prisidėdavo tai tvarkydama kitos pasiturinčios ir garsios šeimos namus, tai pardavinėdama laikraščius prie turgaus vartų. Namuose ir tuo pačiu geresnės reputacijos namuose gavo neblogą išsilavinimą ir užsirekomendavusi, gavo darbą spaustuvėje iš pradžių kaip viena ekonomisčių, bet vėliau pastebėjus jos aistrą raštui buvo perkelta į laikraštį, kur tapo redaktoriaus padėjėja, taip pat ir vienos garsiausių to meto Sankt Peterburgo šeimų raštininke.
Tačiau šeimai rūpėjo ne tik atžalų laimė, bet ir didysis politinis paveikslas, tad buvo kuriami planai pabėgti iš Sovietų Sąjungos dar prieš prasidedant antrajam karui, kuris neabejotinai brendo. Bet ilgai kurptiems ir pašnibždomis vakarais aptariemiems šeimos planams buvo užbėgta už akių, kadangi iš armijos dezertyravęs brolis tikrai nežadėjo gerų naujienų ir kitiems Kozlenko. Jos tėvai buvo sušaudyti jų pačių namuose lygiai taip pat kaip kažkur pamiškėje pagautas brolis. Kai iš mamos sulaukė skambučio apie tai, kaip į kiemą atvažiavo raudonomis žvaigždėmis apsišarvavę vyrai su ginklais, Tatiana buvo darbe. Laimė, kad planą aptarę buvo jau kelis šimtus kartų ir artėjant lemiamai dienai visus reikiamus pabėgti dokumentus nešiojosi kartu su savimi, tad ji buvo neišimtis. Šiaip ne taip prasilenkusi su kariškiais, ji paspruko. Per mėnesį ji vos gyva, sulysusi ir badaujanti atsidūrė Vokietijoje, iš kurios per kelias savaites atsidūrė JAV.
Kare ji tarnavo kaip seselė, padėdama galbūt būsimiems bendrataučiams, amerikiečiams, juos tvarstė kaip savus brolius, kartais seseris bei tėvus. Buvo ir baisesnių dienų, kai teko med. punktą ginti savomis rankomis. Žinoma, atremti teko japonus, ne rusus, bet jau vien faktas, kad kovojo amerikiečių pusėje suteikė šiokio tokio adrenalino ir kraujo troškimo. Per šį laiką idealiai išmoko jai kasdienę ir medicininę terminologiją, angliškai apskritai šneka su vos juntamu akcentu, ir dabar bando durti galą su galu. Jei tik kas suteiktų galimybę įgelti naujai įkurtai Padedančiajai Sąjungai, ją priimtų be jokių abejonių, mat saldaus ir šalto keršto jai turbūt niekada nebus gana.
Atgal į viršų Go down
 
Нінель Ксенія Тетяна Тимурівна Козленко
Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Biografijų archyvas-
Pereiti į: